1471 m. rugsėjis, Tenbis, Velsas

Netikėdama savo akimis žvelgiu į spindintį Tenbio įlankos vandenį. Jame žaidžia saulės zuikučiai, dvelkia švelnus vėjelis. Tokią dieną tik pasiplaukioti savo malonumui, užuot stovėjus ant žuvim dvokiančios pakrantės plyštančia širdimi.

Šis mažas kaimelis širdimi ir siela priklauso Džasperui, vyrai ir žvejų žmonos kaukši grubiais medpadžiais akmenų grindiniu, kuris veda į prieplauką. Ten supasi valtelė, kuri atims iš manęs sūnų. Kai kurios moterys paraudusiomis nuo verkimo akimis, kad jų lordas turi bėgti, o aš nelieju ašarų. Niekas, pažvelgęs į mane, nesuprastų, kad praverkčiau visą savaitę.

Mano berniukas ir vėl ūgtelėjęs, jau mano ūgio keturiolikmetis vaikinas, kurio pečiai pradėję platėti. Rudos jo akys manųjų aukštyje, jis pablyškęs, tik nosis, kaip šiltas paukščio kiaušinėlis, vasaros nubarstyta strazdanėlių. Žvelgiu į jį ir matau į vyrą išaugusį vaiką ir būsimąjį karalių kartu. Karalius Henrikas ir jo sūnus princas Edvardas nebegyvi. Šis berniukas, mano sūnus, yra Lankasterių giminės pretendentas į sostą. Jis nebepriklauso man — jis teisėtas Anglijos karalius.

— Melsiuos už tave kiekvieną dieną ir rašysiu, — žadu jam tyliai. — Tu būtinai man atsakyk; noriu žinoti, kur esi. Ir būtinai melskis, neapleisk mokslų.

— Taip, miledi mama, — klusniai atsiliepia jis.

— Aš jį apsaugosiu, — žada man Džasperas.

Mūsų žvilgsniai susitinka, bet juose tik ryžtas kuo greičiau baigti šį išsiskyrimą, atsisveikinti ir apsaugoti šį neįkainojamą berniuką. Ko gero, Džasperas yra vienintelis vyras, kurį kada nors mylėjau, galbūt vienintelis, kurį mylėsiu. Tik niekada neradome laiko meiliems žodeliams; didžiąją laiko dalį praleidome atsisveikindami.

— Laikai gali pasikeisti, — sakau sūnui. — Nors Edvardas jaučiasi saugus soste palaidojęs mūsų karalių ir princą, bet aš neprarandu vilties. Ir tu neprarask, sūneli. Mes esame Lankasteriai, gimę valdyti Angliją. Jau anksčiau tai minėjau ir buvau teisi. Anksčiau ar vėliau ir vėl bus mano teisybė. Nepamiršk to.

— Ne, miledi mama.

Džasperas paima mano ranką, pabučiuoja ir nužingsniuoja prie mažo laivelio. Įmetęs kelis ryšulius, rūpestingai iškėlęs kalaviją įlipa į nediduką vienstiebį žvejų laivelį. Jis, valdęs pusę Velso, išvyksta beveik tuščiomis rankomis. Tai tikras pralaimėjimas. Džasperas Tiudoras palieka Velsą kaip persekiojamas kalinys. Jaučiu, kaip pyktis uzurpatoriams Jorkams suka vidurius.

Sūnus priklaupia priešais mane, uždedu delną ant švelnios minkštos galvos ir tariu:

— Telaimina ir tesergsti tave Dievas, sūneli.

Jis pakyla, ir po mirksnio lengvi jo žingsniai nutolsta purviniu grindiniu. Sūnus nušoka nuo prieplaukos laiptų kaip elnias, strykteli į laivelį ir abu nutolsta nespėjus man daugiau nieko ištarti. Išplaukia nepalaukęs mano patarimo, kaip elgtis Prancūzijoje; nespėjęs išklausyti įspėjimo apie pasaulio pavojus. Viskas per greitai, per greitai ir su visam. Jis išplaukė.

Bėgliai atsistumia nuo prieplaukos ir iškelia bures. Vėjas ištempia brezentą. Sugirgžda stiebas, audeklas išsitempia, ir laivelis pajuda, iš pradžių lėtai, paskui ima mikliai tolti nuo kranto. Norisi šaukti: „Sugrįžk!“, netgi kaip vaikui maldauti: „Nepalikit manęs! Neišplaukit be manęs!“ Tačiau negaliu kviesti jų į pavojų ir pati pabėgti negaliu. Turiu paleisti jį, savo sūnų, savo rudaplaukį sūnų, turiu išleisti per jūrą į tremtį nežinodama, kada vėl jį išvysiu.

Grįžtu namo atbukinta kelionės ir beriamos maldos žodžių, skaudančia nugara, išsausėjusiomis, perštinčiomis akimis ir randu į mūsų namus vėl atvykusį gydytoją. Kelionė buvo ilga, aš išsekau nuo jojimo ir ilgesio sūnui. Kiekvieną žingsnį galvojau, kur jis dabar, kada jį pamatysiu ir ar iš viso pamatysiu kada nors. Negaliu rasti savy jėgų netgi apsimesti susidomėjusia, kodėl kieme stovi pririštas gydytojo žirgas, o tarnas lūkuriuoja priemenėje. Nuo tada, kai grįžome iš Barnerto mūšio, viena slaugė ar kita, gydytojas, vaistininkas ar barzdaskutys visada būdavo mūsų namuose. Spėju, kad gydytojas lankosi dėl įprastų mano vyro nusiskundimų.

Kirtis pilve jau seniausiai sugijo, palikęs dantytą randą, bet vyras mėgsta apie tai kalbėti, skųstis, kaip nukentėjo per karus, apie tai, kad vis tebesapnuoja ant jo besileidžiantį kalaviją.

Esu įpratusi nekreipti dėmesio į vyro skundus, pasiūlau išgerti raminamojo gėrimo, anksčiau prigulti, todėl kai jo tarnas sustabdo mane žengiančią į priemenę, negaliu galvoti apie nieką kita, tik kad trokštu nusiprausti ir nusimesti dulkinus drabužius. Praeinu pro jį, bet jis neatstoja, lyg būtų kas nors tikrai svarbaus. Praneša, kad vaistininkas trina žoleles mūsų podėlyje, gydytojas yra pas šeimininką, ko gero, turiu pasiruošti pačiai blogiausiai žiniai. Net ir tada, atsisėdusi ant kėdės ir spragtelėjusi pažui nutraukti jojimo batus, jo žodžius praleidžiu pro ausis. Bet tarnas ima nervintis. Jie spėja, kad žaizda buvo gilesnė nei manyta, ji nesugijo ir kraujuoja pilve. Šeimininkas nieko nevalgąs nuo kautynių, liūdnai primena tarnas... bet vis tiek valgo daugiau už mane, kuri pasninkauja kiekvieno šventojo dieną ir penktadieniais. Jis negalįs miegoti, tik trumpam nusnaudžia... aš vis tiek miegu mažiau, nes dukart per naktį, kiekvieną naktį keliuosi melstis. Žodžiu, kažkas yra, bet kaip visada. Mosteliu jam ranka, kad eitų, žadėdama tuojau aplankyti vyrą, bet tarnas vis dar sukiojasi netoliese. Jau nebe pirmas kartas, kai jie laksto apie šeimininką bijodami dėl jo gyvybės, bet vėliau paaiškėja, kad suvalgė pernokusį vaisių ar išgėrė per daug vyno, todėl esu tikra, kad ne paskutinį.

Niekada nepriekaištavau sutuoktiniui, kad aukojo savo sveikatą sodindamas uzurpatorių į sostą, slaugiau jį rūpestingai kaip gera žmona — niekas man to neprikiš. Bet Henrikas žino, kad kaltinu jį dėl mano karaliaus pralaimėjimo, jis žino, kad kaltinsiu ir dėl savo sūnaus netekties.

Nustūmusi tarną nueinu praustis veido ir rankų, persirengiu kelionėje išsitepusią suknelę, todėl tik po valandos nueinu į vyro kambarius ir tyliai uždarau duris.

— Džiaugiuosi, kad pagaliau sugrįžote, ledi Margareta, nes jis ilgai negyvens, — tyliai sušnibžda gydytojas. Jis pasitinka mane prie durų į šeimininko miegamąjį.

— Ilgai? — klausiu. Visas mano mintis užvaldęs sūnus, ausys gaudo, ar nekaukia vėtra, kuri nuneš juos nuo kurso ar — apsaugok, Viešpatie, — nuskandins laivelį, todėl nesuprantu, apie ką jis šneka.

— Apgailestauju, ledi Margareta, — sako gydytojas man kaip nuo rūpesčių išprotėjusiai žmonai. — Bijau, kad daugiau niekuo negaliu padėti.

— Daugiau niekuo? — vėl pakartoju. — Kodėl? Kas nutiko? Apie ką jūs?

Gydytojas patraukia pečiais.

— Žaizda gilesnė nei manėme, jis nebegali nieko valgyti. Bijau, kad perkirstas skrandis taip ir nesugijo. Manau, jam nebeilgai liko gyventi. Vaduojasi tik alumi, vynu ir vandeniu, mums nepavyksta jo pamaitinti.

Nesuprasdama pažvelgiu į žmogelį, paskui praeinu pro jį ir įdrožiu į vyro kambarį.

— Henrikai?

Jo veidas papilkėjęs ant baltos pagalvės. Lūpos pajuodusios. Pastebiu, kaip jis sulyso ir perkaro per tas kelias savaites, kol manęs nebuvo.

— Margareta, — bando šypsotis jis. — Aš taip džiaugiuosi, kad pagaliau sugrįžai namo.

— Henri...

— Ar tavo berniukas saugiai iškeliavo?

— Taip, — atsakau.

— Tai gerai, tai gerai, — kužda jis. — Tau bus gera žinoti, kad jis saugus. Vėliau galėsi prašyti jį susigrąžinti, supranti. Negalės nieko tau atsakyti, kai išgirs apie mane...

Nuščiūvu. Staiga suvokiu, jog jis kalba, kad tapsiu našle ir galėsiu prašyti malonės iš karaliaus, kuriam tarnaudamas gyvybę atidavė mano vyras.

— Buvai gera žmona, — švelniai tęsia jis. — Nenoriu, kad gedėtum manęs.

Kietai suspaudžiu lūpas. Nebuvau gera žmona, ir mes abu tai žinome.

— Tau reikėtų ištekėti dar kartą, — pataria jis gaudydamas kvapą. — Tik šįkart susirask vyrą, kuris padėtų tau platesniame pasaulyje. Tau reikia šlovės, Margareta. Turėtum ištekėti už karaliaus, šito, Jorkų karaliaus, favorito... ne už tokio, kuris myli savo židinį ir laukus.

— Nekalbėkite apie tai, — prašau pašnibždomis.

— Žinau, kad tave nuvyliau, — tęsia jis gergždžiančiu balsu. — Ir labai apgailestauju dėl to. Nebuvau tinkamas šiems laikams, — kreivai šypteli jis. — Priešingai nei tu. Turėjai tapti vade, turėjai būti Žana D’Ark.

— Pailsėkite, — prašau. — Gal pasijusite geriau.

— Ne, manau, mano dienos baigtos. Bet aš laiminu tave, Margareta, ir tavo berniuką, ir tikiuosi, kad saugiai susigrąžinsi jį namo. Aišku, jeigu kas ir galės tai padaryti, tai būsi tu. Susitaikyk su Jorkais, Margareta, ir galėsi vėl gyventi su vaiku. Toks mano paskutinis patarimas. Pamiršk savo svajones apie karūną, viskas baigta, pati supranti. Pasitenkink tuo, kad ramiai grįš namo, nes taip geriausia ir jam, ir Anglijai. Neparsivežk naujam karui. Grąžink jį taikai.

— Melsiuos už jus, — tyliai atsakau.

— Ačiū, — padėkoja. — Dabar noriu pailsėti.

Palieku jį ilsėtis ir tyliai išeinu uždarydama paskui save duris. Liepiu pakviesti mane, jeigu pasidarytų blogiau arba vyras manęs prašytų, o pati nueinu į koplyčią, suklumpu ant kieto akmens grindų priešais altorių. Nepasikišu po kojom netgi klaupto. Meldžiu, kad Dievas atleistų vyrui už tai, kaip man nusidėjo, kad priimtų jį į savo karalystę, kur nėra karų ir besivaržančių karalių. Tik tada išgirstu, kaip man virš galvos ima gausti varpas, ir suprantu, jog jau išaušo. Visą naktį praklūpojau, o mano vyras, su kuriuo nugyvenau trylika metų, mirė manęs daugiau nepasikvietęs.

Nepraėjo ir kelios savaitės kasdieninių mišių už velionį vyrą mažojoje mūsų koplyčioje, kai atvyko juodu kaspinu skrybėlę papuošęs žmogus iš motinos namų pranešti, kad ji mirė, ir tada aš supratau, jog likau viena visame pasaulyje. Man liko tik Džasperas, ištremtas iš šalies, ir su juo iškeliavęs sūnus. Esu našlė ir našlaitė, mano vaikas nepasiekiamas. Mano artimiausieji nukrypo nuo kurso ir nuplaukė ne į Prancūziją, kaip planavo, o išsilaipino Bretanėje. Džasperas rašo man, kad pagaliau jiems nusišypsojo laimė, nes Bretanės hercogas priėmė juos, pažadėjo prieglobstį ir savo hercogystės svetingumą, todėl jiems čia būsią saugiau negu Prancūzijoje, su kuria Edvardas siekia sudaryti paliaubas, nes nenori nieko daugiau, tik taikos, ir nebegalvoja apie Anglijos garbę. Atsakau jam nedelsdama.

Brangus mano broli Džasperai,

Rašau jums pranešdama, kad mano vyras, seras Henrikas Stafordas, mirė nuo sužeidimų, todėl likau našlė. Kreipiuosi į jus kaip į Tiudorų giminės galvą patarimo, kaip man toliau elgtis.

Pakeliu plunksną. Parašau: „Ar man atvykti pas jus?“ Paskui nubraukiu ir išmetu laišką suglamžiusi. Rašau iš naujo: „Ar galėčiau aplankyti savo sūnų?“ Vėliau priduriu: „Prašau, Džasperai...“

Laiško pabaigoje parašau: „Laukiu jūsų patarimo“ ir išsiunčiu per žygūną.

Laukiu atsakymo.

Svarstau, ar jis pasikvies mane? Spėlioju, ar pagaliau praneš, kad galime gyventi kartu su mano berniuku?